Pastarųjų metų įvykiai Rytų Europoje atvėrė naują – skaudų, bet kartu ir pilietine viltimi alsuojantį – istorijos puslapį. Rusijos pradėtas plataus masto karas prieš Ukrainą ne tik sukrėtė tarptautinę bendruomenę, bet ir pažadino visuomeninę sąmonę Lietuvoje. Vienas iš ryškių pavyzdžių – Valdas Bartkevičius, lietuvis savanoris, Mažojo konvojaus pagrindinis organizatorius, kuris, nebijodamas pavojų, nuolat keliauja į karo draskomą Ukrainą, gabendamas paramą ir teikdamas gyvybiškai svarbią pagalbą.
Šiame interviu kalbamės apie asmeninį pašaukimą, istorinę atmintį, pilietinę atsakomybę ir šių dienų kovas, kurios primena mūsų pačių nelengvą kelią į laisvę. Valdo Bartkevičiaus veikla tampa ne tik humanitariniu aktu, bet ir savotišku istorijos tęstinumu – liudijimu, kad laisvės kova niekada nėra tik praeitis.
Valdai, dabar, kai kalbamės, ką tik grįžote po eilinės savo kelionės į Ukrainą. Kur dabar buvote? Ką ten veikėte?
Automobilius vežėme kariams.
Kaip ir visada.
Taip, kaip ir visada.
Kam Jums viso to reikia?
Nenorėčiau dalintis konkrečiais pavyzdžiais, bet matau, kaip savanoriai, kurie nuo pat pradžių važiavo į Ukrainą, nebegali sustoti. Jų vis daugėja – tas ratas plečiasi. Tie žmonės, kurie pamato tai, ką man jau teko matyti ne vieną kartą, dažnai lieka sukrėsti. Aš pats, jei taip galima pasakyti, esu prie tų vaizdų pripratęs – nors iš tiesų nežinau, ar prie to išvis įmanoma priprasti. Bombos, raketų sprogimai, skrendantys šachedai… Nebereaguoji. Net artilerijos šūviai, jeigu girdisi už kelių kilometrų, nebegąsdina.
Tuo tarpu kiti žmonės, pirmą kartą tai patyrę, tiesiog nori verkti. Tai – neapsakomas emocinis krūvis, sukrėtimas. Ir tada supranti, kad ta „liga“, vadinama empatija, yra neišgydoma. Jos negali išjungti. Ji turi laimėti – turi padėti ukrainiečiams užbaigti tai, kas vyksta. Kitaip būti negali.
Logiško paaiškinimo tam gal net nėra. Viskas remiasi į atjautą – į tai, kad matai žmones, gyvenančius baisiomis sąlygomis, bet vis tiek pasirengusius aukoti savo gyvybes. Ne dėl pinigų, ne dėl kažkokios naudos. Jie gina savo namus, kurie, jei matuosime materialiai, yra daug kuklesni nei mūsiškiai. Bet jų vertė – ne piniguose.
Jūs sakote, daugėja savanorių, bet dabar labai dažnai viešoje erdvėje pasigirsta pasvarstymų, kad žmonės pavargsta nuo savanorystės, nuo pagalbos. Tai Jūs šias teorijas paneigiate?
Aš visada sakau: nuo savanorystės pavargti negalima. Gal tai skambės šiek tiek paradoksaliai, bet man savanorystė – kaip tam tikras narkotikas. Ne ta prasme, kuri susijusi su kūniškais malonumais ar ego, bet veikiau kaip dvasinė jėga, kuri motyvuoja eiti toliau. Tai patirtis, kurios žmogus negali gauti niekur kitur.
– Dauguma tų, su kuriais kartu važiuojame, yra giliai tikintys žmonės. Tarp jų – šauliai, rezervo kariai, žmonės, kurie supranta, kad pokyčiai prasideda nuo savęs. Ir tokių žmonių vis daugėja. Jie nežiūri, kas ką duos – jie tiesiog daro tai, ką jaučia esant būtina.
– Kalbant apie pavargimą – jei prisimintume 90-uosius, Lietuvoje savanorystės praktiškai nebuvo. O dabar, po 35 nepriklausomybės metų, matome, kaip ji išaugo, suvešėjo tarsi medis, leidžiantis šakas į įvairias sritis: nuo Carito ar Raudonojo kryžiaus iki organizacijų, padedančių gyvūnams, seneliams ar pažeidžiamiems žmonėms. Savanorių Lietuvoje yra labai daug. Tad sakyti, kad savanoriai „pavargo“ – tiesiog neįmanoma.
– Taip, galbūt trūksta finansinių išteklių, reikalingų didesniems projektams. Bet savanorystė visų pirma – tai kūrybiškumas. Savanoris turi sukurti vertę, produktą, kuris įtikins ir tuos, kurie dar netiki. Mes gyvename kapitalizme, tad natūralu, kad net ir geriausia iniciatyva turi kalbėti žmonėms jiems suprantama kalba. Bet tikras savanoris sugeba sujungti širdį, idėją ir veiksmą – ir tai yra tai, kas įkvepia kitus jungtis.
Gero marketingo reikia?
Gali būti marketingas, bet aš tai vadinu socialinių paslaugų rinka, kuri yra ne pelno siekianti. Ir jeigu jos neauginsi, pati savaime ji neaugs.
Taip, yra nuomonių, kad paramos kiekis mažėja ir mes jau nieko negalime padaryti. Bet savo pavyzdžiu galiu pasakyt, kad paramos kiekis visus praeitus metus ir šiemet tiktai didėjo. Šiais metais, galima sakyti, surinkta daugiau piniginių lėšų ir automobilių negu pernai per tą patį laikotarpį.
Sutinku su Jumis, kad savanorystė auga, jos mastai, kiekiai ir t. t., bet žinot, kartais atrodo, kad tai yra tiesiog mada. Ar nebūtų taip, kad atėjus dienai X iš tikrųjų visi tiesiog bėgtų, nors dabar labai deklaruoja, kad yra dideli patriotai, kovotų už laisvę ir panašiai?..
Bėgtų. Didžioji dalis išsigąstų. Reikia žiūrėti, ką mes jau matėme istoriškai. Toje pačioje Ukrainoje dalis turtingų žmonių bėgo, bet dalis taip pat liko. Lygiai taip pat buvo ir Lietuvoje… Bet namus gina dažniausiai vargšai. Tai yra tie, kurie turi labai mažai, bet vertina kaip didžiausią dovaną – tą mažytį namuką, paprastą automobiliuką – tai, ką uždirbo per visą savo gyvenimą. Pavyzdžiui, Ukrainoje žmonės varginguose regionuose stojo petis į petį ginti savo namų. Ir ne todėl, kad jie labai vertingi, bet dėl to, kad tai yra jų namai.
Jie persikėlė į Pokrovską, kuris yra bombarduojamas, taip pat kitus netoliese esančius kaimelius. Tačiau žmonės nesitraukia nei į Lietuvą, nei į Latviją. Jie pasitraukė vos 30 km nuo savo namų ir toliau gyvena bei dirba pafrontėje.
Kai kurie persikelia į Kijivą, bet jei pastebėsite – niekas nebevažiuoja į užsienį. Pabėgėliai nebevyksta čia. Jie jau apsiprato, supranta, kaip viskas vyksta. Bombos krenta ne į kiekvieną namą ir ne kiekvieną naktį. Yra tam tikri algoritmai, kurie rodo, kad žūti autoįvykio metu yra daugiau šansų nei, tarkime, Lvive ar Ternopilyje, kur bombų beveik nebuvo, nes jos yra per toli ir dažniausiai numušamos pakeliui.
Žmonės nenori nutolti toliau nuo namų. Jų tikrieji namai – tai ne Ukraina bendrai, o konkretus miestas, kaip Kramatorskas ar Dobropylė. Kaip mums Trakai ar Lentvaris – tai mūsų namai, prie kurių esame prisirišę. Tie, kurie čia gimę, kitų namų neįsivaizduoja. Čia yra mūsų namai, kuriuos turime ginti. O ar gins tie, kurie atvažiavę čia gyventi iš kitur – čia jau kitas klausimas. Ar jie jaučia tapatumą su šia aplinka?
Istorija rodo, kad net politiškai neaktyvūs žmonės, reikalui esant, stoja ir kovoja. Tie, kurių nematome viešumoje, kuriuos gal net esame linkę nurašyti kaip nepatriotiškus – būtent jie gali būti tie, kurie, esant reikalui, paimtų ginklą ir gintų tėvynę.
Tuo metu, kai derinome interviu Jūs buvote išvykęs ir dabar ką tik grįžote iš Ukrainos. Kaip dažnai ten važinėjate?
Savanoriai važiuoja dažniausiai kas dvi savaites, jei tik yra ką vežti. Daug žmonių dovanoja ar perka daiktus, kuriuos reikia skubiai nugabenti. Patys savanoriai važiuoja ir kas savaitę, ir kas tris – priklauso nuo situacijos. Asmeniškai aš važiuoju kas du mėnesius – šeima, vaikai, ir visa tai reikalauja balanso. Per du mėnesius praleidžiu apie dvi savaites Ukrainoje.
Tuo metu, kai esu Lietuvoje, renku automobilius, bendrauju su politikais, dalyvauju susitikimuose. Ukrainos patirtis perteikiama ne per „Facebook“ įrašus, o per tiesioginius pokalbius su aukšto lygio žmonėmis. Tie pokalbiai neviešinami – dažnai nėra prasmės arba tai būtų neetiška. Politikams svarbu atsižvelgti į rinkėjų ar partinius interesus, todėl nenoriu jų kompromituoti ar įtraukti į nepatogias situacijas.
Tai, ką darau, reikalauja daug laiko ir pastangų – reikia bėgioti, ieškoti galimybių, organizuoti, viešinti. Tai aktyvisto gyvenimas, kuris, tikiuosi, konvertuojasi į realius pokyčius.
Jūsų pasisakymai „Facebooke“ yra gana aštrūs ir aš net neabejoju, kad vien dėl jų turite nemažai oponentų. Taip pat Jūs pats esate realiai nukentėjęs tiek dėl savo veiklos, tiek dėl pasisakymų „Facebooke“…
Taip, jie pritraukia oponentų. Bet tai kyla iš gyvenimiškos patirties. Augau Lentvaryje – aplinka buvo nelengva, o pirmaisiais nepriklausomybės metais čia buvo ypač sunku. Griuvo pramonė, daug žmonių neteko darbo. Tokiomis sąlygomis gyvenimas užgrūdino. Tad natūralu, kad iš mūsų mažiau švelnumo – mes buvome išmokyti veikti ryžtingai.
Klausimas, ar galime sau leisti žodžius „vynioti į gražų popieriuką“. Mano nuomone – negalime. Politikai taip elgiasi, nes atstovauja įvairioms visuomenės grupėms. Bet mes, aktyvistai, dažnai laikomės griežtesnės pozicijos. Ir tai ne vien mano požiūris – tokių yra daugiau. Griežtesnė ar net radikalesnė pozicija kartais reikalinga, kad sujudintume procesus. Jei viską darytume tik komforto zonoje – nebūtume ten, kur esame dabar.
Tie, kurie stumia valstybę į priekį „per kančias į dausas“, dažnai turi būti ryžtingesni. Taip, griežta pozicija po to sušvelnėja, susiniveliuoja su kitų nuomonėmis, bet tik taip pasiekiamas bendras sutarimas.
Pavyzdžiui, diskusija apie rusų mokyklos pertvarkymą: mano pozicija – uždaryti ją iškart, o kitų – išvis nejudinti. Galiausiai randame kompromisą – daryti tai palaipsniui. Ir tai yra normalu. Jei būtume kalbėję tik apie „palaipsninį reformavimą“, niekas nebūtų pajudėję iš vietos.
Todėl visuomet turi būti ir maksimalistų, ir minimalistų – tik tada randamas tas vidurkis, kuris tenkina visus.
Bet ta aštri, pikta Jūsų retorika yra ne dėl to, kad esate labai piktas žmogus?
Ne, ne, gink Dieve. Aš esu labiau optimistiškas ir linksmas žmogus. Tai tik įvaizdis, kaukė, jeigu taip galima pasakyti… Kai nelabai turi laiko ilgesnėm diskusijom, tada turbūt ir atrodo, kad esi piktas, nepatenkintas gyvenimu ar dar kažkoks. Bet tiesiog pavargstu atsakinėti į žinutes, netgi visiškai nebereaguoju į jokius grasinimus ar dar kažką – apie mane galima kalbėti bet ką, man tai visiškai neįdomu, nes dirbant tokioje terpėje, suprantama, kad būna visko.
O Jums nekilo noras tiesiog pasitraukti iš viso to – juk turite šeimą, vaikų. Suprantu, jeigu būtumėt vienas, bet dabar…
Na tuomet klausimas, o kas tada tai darys? Jeigu, kad ir Ukrainoje, visi sakys – mano šeima man neleidžia kovoti, kiti sakys – mano šeima neleidžia mums būti gaisrininkais, nes tai pavojinga, mano šeima neleidžia man būti gydytoju, nes naktinės pamainos vargina, mano šeima neleidžia man vairuoti vilkiko, nes po dviejų mėnesių buvimo kelionėse labai sudėtinga grįžti į gyvenimą… Tuomet mes neturėsime visiškai jokios valstybės, nes jeigu mes viską pastatysime ant to, kad turi būti tik tiesioginė nauda šeimai… Na, taip, šeima yra pagrindinis interesas, bet mes turime mąstyti plačiau. Turime apsaugoti tą šeimą.
Tai jau jūsų šeima susitaikė su tuo?
Ne.
Vis dar atkalbinėja?
Yra tam tikrų niuansų, kurie ne visiems patinka – ne tik mano šeimoje, bet ir daugelyje kitų. Dažnai kyla klausimas: kodėl tiek daug darai dėl kitų, o ne dėl savęs? Tai, turbūt, vienas svarbiausių dalykų, kurį žmonėms sunku priimti. Daug kas mano, kad visur turi būti asmeninė nauda, kad veikti verta tik tada, kai patenkinami asmeniniai poreikiai.
Bet aš tikiu, kad žmonija jau pažengusi toliau. Mūsų kasdienybė neturėtų apsiriboti tik savo poreikių tenkinimu – nors tai, be abejo, svarbu ir būtina. Vis dėlto turime eiti pirmyn, gyventi dėl idėjų, kurios veda mus į priekį. Tokios idėjos yra mūsų ateities pagrindas – jos yra variklis, vedantis mus pirmyn kaip tautą, kaip valstybę, kaip bendruomenę. Ir dėl tų vizijų verta kovoti.
Tai vadinasi, gyvenimas valstybėje tada gerėja, jeigu žmonės pradeda žiūrėti aplinkui, ne tik, kas vyksta savame kieme?
Taip. Tai yra būtent gero gyvenimo išdava, kai žmonės pradeda rūpintis ne tik savimi, o ir kitais. Būtent tai mus veda į priekį kaip bendruomenę, kaip visą visuomenę. Jeigu mes neužsisklendžiame savo burbule ir norime tobulėti, tuomet mes daromės stipresni. O mūsų stiprybė nelabai reikalinga mūsų kaimynams. Nes kada jie mato, kad mes stiprėjame, mes tolstame nuo jų. Aišku, tuomet jų užduotis yra mus grąžinti ten, kur buvome, kur yra nepasitikėjimas, neapykanta, pyktis, agresija, badas, šaltis ir dar kažkas – veiksmai, kurie tuos žmones sulaiko nuo tolesnio savo gyvenimo gerinimo, būrimosi į grupes. Todėl mes, aktyvūs, pilietiški piliečiai, privalome burtis ir kurti dar didesnę bendruomenę, dar didesnį gėrį.
Jūsų organizacija veikia viena pati ar bendradarbiaujate su kitomis Ukrainai pagalbą teikiančiomis organizacijomis?
Darbas vyksta kartu su kitomis organizacijomis. Dauguma jų yra Kaune: čia pakrauname krovinius ir siunčiame humanitarinę pagalbą įvairioms institucijoms – ligoninėms, kariams, ir kitoms reikmėms. Nuo žvakių, tinklų, iki patalynės – visko reikia. Pavyzdžiui, sužeistiems kariams naudojama jau nelabai geros kokybės patalynė, t.y. ji reikalinga tik vienam kartui, nes nes kraujo būna labai daug ir ją sunku išskalbti.
Taip pat labai reikalingos skalbimo mašinos. Ukrainoje, pavyzdžiui, skalbimo mašinos dažnai būdavo retenybė, nes ten infrastruktūra nebuvo pasiekusi tokio lygio kaip pas mus. Skalbimo mašina buvo prabanga, o dabar tai tapo kasdieniu daiktu, ypač miestuose. Geros skalbimo mašinos, žinoma, niekas neatiduoda, nes jos labai brangios pagal jų pragyvenimo lygį. Tai, kas mums atrodo elementaru, ten labai trūksta.
Valstybė, kovojanti su karo iššūkiais, negali skirti tiek pinigų, kiek visiems reikia. Tai yra nuolatinė kova su resursų trūkumu, tačiau būtent šis ribotumas skatina kurti naujas technologijas, kurios naudojamos ne tik kare, bet ir energetikos bei infrastruktūros sektoriuose.
Kai nuolatiniai griovimai vyksta infrastruktūros objektuose, reikia greitai juos atstatyti. Todėl pinigų stygius verčia kurti inovacijas, ieškoti drąsesnių sprendimų. Pinigai yra gerai, kai jų yra, tačiau kai jų trūksta, žmonės verčiami ieškoti išeities ir tai skatina kūrybiškumą.
Todėl ir dirbame, darome, ką galime. Kaune yra bent penkios ar šešios organizacijos, su kuriomis dirbame labai glaudžiai. Santykiai su mažesniais fondais ir organizacijomis taip pat yra.
O ar nėra konkurencijos tarp organizacijų?
Visada turi būti konkurencija. Mano nuomone, konkurencija yra sveikintinas dalykas. Šioje erdvėje ji šiek tiek kitokia, tačiau visi nori padaryti daugiau. Ne todėl, kad uždirbtų, bet todėl, kad padarytų daugiau – pagrindinis tikslas nėra pelnas, o pagalba ir geresnių rezultatų siekimas, nes tada tampi geriausiu savanoriu.
Motyvacinė aplinka ir konkurencija svarbūs. Netgi tokiose socialinėse paslaugose, kaip pagalba Ukrainai, konkurencija privalo būti.
Valdai, pakalbėkime apie patį karą ir kaip žmonės gali gyvventi jo sąlygomis. Mes, gyvenantys Lietuvoje, daugelis įsivaizduojame, kad visa Ukraina yra karo zona ir į ją iš viso važiuoti negalima, nes gali būti iš karto nušautas. Bet žmonės vis tiek kažkaip ten gyvena “normalų” gyvenimą…
Tie naratyvai… Man pačiam tai keista, nes karo pradžioje didžioji žiniasklaida, atrodo, dar nesuprato, kas vyksta. Bet vakarų Ukraina, kaip ir minėjau, tai vietovės, kur yra mokymo bazės. Kartais pasigirsta oro pavojaus sirenos, būna raketų atakų, naikinama infrastruktūra, bet vis tiek – situacija nėra tokia pavojinga, kaip gali pasirodyti. Gyventi ten galima normaliai. Ir žmonės tikrai gyvena. Jie pripranta prie nuolatinių sirenų kauksmo, kuris pasitaiko gana dažnai.
Artėjant rytų ar šiaurės link, sirenų dažnis ir smūgių skaičius didėja. Tokie miestai kaip Dnipras ar Kryvyi Rih tampa pavojingesni. Kryvyi Rihe šiuo metu nėra nė vieno veikiančio viešbučio – visi sugriauti. Yra frontui artimų miestų, kur pavojus išties didesnis – jie tik už 100–200 km nuo fronto linijos. Tačiau Kijivas, palyginti, išlieka gana saugus. Ten gyvenimas jau beveik grįžo į įprastą ritmą – kaip buvo prieš invaziją. Kijive net padaugėjo gyventojų, nes daug žmonių pasitraukė iš rytinių regionų ir apsistojo sostinėje. Miestas pilnas žmonių. Nors kartais galioja komendanto valanda, miestas gyvena. Kijivas – kaip ir kiti didieji pasaulio miestai – turi apie penkis milijonus gyventojų, skaičiuojant ir priemiesčius. Viskas ten veikia, net ir karo metu.
Žmonės tiesiog negali nuolat gyventi baimėje – jie pripranta. Patirtis rodo, kad net jei raketos pataiko, jos ne visada smogia gyvenamiesiems namams, o oro gynybos sistema veikia.
Kalbant apie Lvivo regioną ar Karpatų kalnus – ten labai saugu. Karpatuose nebūna oro pavojaus, nėra komendanto valandų. Šios vietovės naudojamos karių reabilitacijai. Karpatai yra apie 1500 km nuo fronto – tai didelis atstumas. Be to, kalnų vietovė dar labiau užtikrina saugumą.
Kariai, grįžtantys iš fronto, taip pat nori pailsėti. Jie nori atostogų, pasinaudoti paslaugomis, atitrūkti nuo karo. Tai visiškai žmogiška. Kareiviai negali nuolat būti apkasuose, šaltyje ar nuolat kęsti nepriteklių. Jie turi teisę į poilsį. Jei yra paklausa poilsiui – turi būti ir pasiūla.
Kartais gal atrodo, kad Kijivas gyvena per gerai, bet žmonės, grįžę iš fronto, nebenori karo. Jie nori normalaus gyvenimo. Nori normalaus maisto, restoranų, kirpyklų, prekybos centrų – jie nori tiesiog paprastos kasdienybės, nes žmogus negali gyventi kare ketverius ar penkerius metus. Kai kurie mano draugai – jau vienuolika metų. Kareiviai sako – mums labai patinka, kad tai įmanoma. Nereikia važiuoti į užsienį. Dauguma nė nenori važiuoti, nors galėtų. Bet jie jaučia atsakomybę – jų broliai ir sesės vis dar fronto linijose.
Tačiau čia vėl įsijungia Rusijos propagandos mašina – bando sumenkinti visą valstybę. Nors ir pačioje Rusijoje viskas vyksta taip pat. Pas juos irgi statomi restoranai, viešbučiai. Tai kodėl vieni gali tai daryti, o kiti – ne? Visa tai priklauso nuo to, kaip pateikiama informacija – kokia propaganda veikia.
Valdai, Jūs savanoryste užsiimate nuo pat karo pradžios?
Taip. Nuo pat 2022 metų pradžios.
Kaip, Jūsų požiūriu, keitėsi situacija per tuos trejus metus – ji gerėjo, blogėjo ar išliko daugmaž stabili?
2023 metais neapibrėžtumų buvo daugiau, ir dabar jo yra. Bet šiai dienai suprantama, kad esant tokioms sąlygoms, Ukraina nepalūžo ir ji gali kovoti labai ilgai, nes karas truputį atpigo. Jeigu, sakysime, 2022 metais visi kalbėjo, kad kariams reikia gero automobilio, kuris nesulūžtų, kuris kainuotų 10, 15, 20 tūkst. eurų, kad jis būtų labai geras, tai šiai dienai reikalingas automobilis už 2, 3, 4, 5 tūkst. eurų, kuris galbūt gyvens tiktai savaitę ir visi supranta, kad jau nereikia į jį investuoti pinigų. Svarbu, kad būtų mechaniškai ir techniškai tvarkingas ir daugiau nieko jam nereikia. Taigi dabar yra požiūris pasikeitęs kardinaliai.
Pasikeitė žmonių požiūris. Aišku, 2022 metais žmonės Ukrainoje buvo labiau susitelkę, labiau empatiški, atidesni kariams. Dabar jau visi priprato, tai tapo kasdienybe ir jau retas kariui užleis vietą eilėje, retas užleis karišką automobilį kamštyje ar gatvėje pasakys „ačiū“ vežantiems paramą kariams. Vis tik nuovargis ir toks gyvenimas, virtęs rutina, daro įtaką minėtiems dalykams ir žmonių nuotaikoms.
Bet ar galima pavargti nuo karo? Na, taip, turbūt pavargsti nuo karo, bet tai nėra tai, kas tave sustabdytų ir sakytų – na, viskas, aš jau užsisuku, baigiu, išjungiu šviesą. Karas tai nėra šviesos išjungimas. Ten yra veiksmų daugiau ir ne mes, ne ukrainiečiai tą karą pradėjo, kaip ten bekalbėtų propaganda. Propaganda nori pateisinti karą ir apkaltinti būtent tuos, kuriuos puola. Na, visą laiką lengviausia apkaltinti silpnąjį.
Kodėl tiek daug žmonių vis tiek pasirenka kovoti? Tiesiog jie neturi kitos galimybės. Jie gina savo namus, savo šeimas, savo tėvynę. Karas nėra pasirinkimas, jis tiesiog tampa būtinybe.
Kovos už laisvę procesas yra sudėtingas, nes jis priverčia žmones atsisakyti savo gyvenimo normų, savo kasdienybės, o vietoje to imasi išgyvenimo kovos. Tai yra aukos ir heroizmo mišinys.
Karo kaina yra didžiulė. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas pasirinkimas reikalauja aukos. Tačiau jei nėra pasirinkimo, kova už išlikimą tampa būtina.
Jūsų nuomone, Ukrainos valdžia gerai tvarkosi su karu?
Viešai mes nesame linkę kritikuoti jų valdžios, bet, tiesą sakant, tiek karo pradžioje, tiek dabar – ypač po JAV prezidento pasikeitimo – matyti, kad Ukrainos valdžia vis tik sugeba veikti efektyviai. Jie suvaldė situaciją. Ekonomika nežlugo, nesubyrėjo. Taip, yra niuansų, bet tuo pačiu kariaudami žiaurų karą, jie sugeba kovoti su korupcija – tai neįtikėtina. Aišku, tai vėliau išnaudojama Rusijos propagandoje: va, žiūrėkit, Ukraina – korumpuota. Bet juk tai, kad jie parodo pastangas kovoti su korupcija, reiškia, kad tai vyksta. Ir jie nebijo to rodyti. Bet čia kaip su tuo „grėbliu“ – atsistoji ir gauni per kaktą. Yra rizika, kad tai atsisuks prieš juos pačius.
Valstybės lygmeniu, taip – būtų galima geriau. Bet visur visada galima geriau. Klausimas – ar karo sąlygomis tai įmanoma? Abejoju. Norint, kad valdžia veiktų efektyviai, reikia konkurencinės aplinkos, o dabar jos tiesiog nėra. Dabar rinkimai neįmanomi. Nors kai kurie, kurie Ukrainoje nėra buvę, sako, kad „gal įmanoma“. Ne – neįmanoma. Ir ne tik pagal įstatymus, bet ir fiziškai. Frontuose yra milijonas karių. Kaip jie galėtų balsuoti? Jie niekaip negali balsuoti. Nėra elektroninio balsavimo, neįmanoma organizuoti agitacijos. Kaip ją vykdyti fronte? Yra daug dalykų, kurie šiuo metu tiesiog neįmanomi. Norint dabar surengti rinkimus, reikėtų iš esmės išbraukti kelis milijonus pabėgėlių, milijoną karių, žmones, kurie persikėlė, kurie neturi registracijos ar gyvena laikinai kažkur kitur. Visa tai sutvarkyti reikalautų milžiniškų resursų ir finansų. O dabar kai kur sklinda kalbos apie artėjančius rinkimus – tai dažnai yra rusiškos propagandos paskleistos žinutės. Rusijoje laisvų rinkimų išvis nebuvo jau kokius 30 metų. Jiems labai patogu parodyti, kad ir kitose šalyse nėra demokratijos. Bet juk ne Ukraina puolė Rusiją – Rusija užpuolė Ukrainą.
Taigi todėl Ukrainoje šiuo metu nėra rinkimų. Jei jų būtų – tikėtina, kad prezidentas Zelenskis vis tiek laimėtų. Nors jo reitingai vienu metu buvo kritę, šiuo metu jis vėl stipriai palaikomas. Iš esmės, rimtų priekaištų jam nelabai yra.
Tik klausimas, ar jisai norėtų vėl dalyvauti prezidento rinkimuose…
Klausimas, nes vis tik nuovargis ant jo veido turbūt pasako daug, jo gyvenimas pasikeitė 360 laipsnių ir gyvenimas sudėtingas tiek saugumo prasme, tiek tos kelionės po šalį ne lėktuvu ar malūnsparniais, o automobiliais kasdien tai yra sudėtingas darbas…
Grįžtant prie mūsų šalies reikalų, dauguma turbūt ne tik lietuvių, bet ir kitų Baltijos šalių gyventojų baiminasi invazijos į mūsų šalis. Jūs tikite, kad rusai gali pulti Lietuvą, kitas šalis?
Ne gali, bet puls. Kol dabar yra nelabai aiški situacija su Amerika – koks jos bus indėlis, ar ji ateis mūsų ginti, ar ne ir pan. – yra daug niuansų, kurie gali būti kaip rimti rimti veiksniai, lemiantys žengti tą žingsnį ir išbandyti, pavyzdžiui, NATO vienybę. Gyvenimas rodo, kad planai yra planai, o realybė yra realybė.
Mes turime daryti ne tik tai, ką sako kariuomenė, bet ir ruoštis patys, tai yra ne tik laukti, kol už mus tai padarys mūsų partneriai, bet privalome patys pradėti nuo savęs: dalyvauti savanoriškose krašto apsaugos struktūrose, Šaulių sąjungos veikloje ir kt. Mes suprantame, kad ne visi ateisiantys gali kilti į kovą, bet tai vis tiek geriau negu nieko nedaryti. Šiai dienai vis tik ir tas karas yra labai pasikeitęs – tai nebėra bėgiojimas mišku su automatu. Karas dabar yra technologijos – dronai. Praktiškai didžioji karo dalis vyksta ekranuose. Ir šitame kare jau yra vietos tiems žmonėms, kurie, na, negali greitai bėgioti, neturi tiek jėgų nešti sunkią amuniciją – jis įveiklino žymiai platesnę visuomenės dalį negu anksčiau.
Valdai, Jūs dažnai keliaujate į Ukrainą, geriau matote jos realybę, daugiau bendraujate su įvairiais žmonėmis ir pareigūnais, politikais, tad gal ir geriau suvokiate – ar įmanoma karo pabaiga? Jei taip, kada ji galėtų būti?
Norėčiau pasakyti, kaip mano draugas muzikantas Ivanas Lenio iš grupės Kosi sako, kad greičiausiai karas nesibaigs niekada. Karas gali baigtis tuomet, jeigu mes nugalėsime Rusiją. Bet kada mes ją nugalėsime, klausimas. Turbūt niekada. Ir, jeigu mes tikimės, kad jiems sustojus, jie daugiau neis, klystame. Jie eis. Jų istorija rodo, kad jie yra imperija, o imperijos gali gyvuoti tik jai besiplečiant. Ir tai yra jų tikslas. Jie tai pasako labai aiškiai, atvirai. Beje, atkreipiu dėmesį, kad rusai tikrai nuoširdžiai sako teisybę. Tarkime, kalbėdami apie savo tikslus, jie visada sako tiesą. Mes, sako, jus pulsime. Bet mūsų politikai sako, kad jie čia turbūt prisigalvojo. Negali gi taip būti. Mes įsivaizduojame, kad jie to nenori, negali, neturi pajėgumų. Mes už juos sprendžiame, ar jie gali, ar negali. Čia ne atsakymas. Atsakymas, ar jie nori tai padaryti? O jeigu jie nori tai padaryti, jie tai darys. Jeigu jų ekonomika tai leidžia padaryti, jeigu jie toliau pardavinėdami naftą gali investuoti pinigus į ginklus, o ne į kelius ir jiems tai naudinga, tai jie tai gali padaryti. O ar mes pasiruošę juos priimti? Kitas klausimas. Ar mums padės mūsų partneriai? Dar vienas klausimas.
Reikia suprasti, kad Ukraina yra vienas iš to pasaulio, sakysime, bastionų dabartinėje Europoje, kuris gali apginti ir mus, kaip mes, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kadaise gynėme Europą nuo nuo mongolų, totorių antplūdžių. Mes vėl stovime ten, kur ir buvome. Todėl labai svarbu padėti Ukrainai stovėti ten, kur jie dabar yra ir neleisti rusams prasiveržti į priekį.
Na, vieną dieną gali atsitikti taip, kad Rusija gali subyrėti, kas yra buvę su kitom imperijom. Imperijos, kurios sustoja, kurios nesiplėčia, jos subyra.
Kalbėjosi Rasa JAKUBAUSKIENĖ
