Valdas Bartkevičius
#mažasiskonvojus
„Bado žaidynės“ – taip, nes padarėme maksimumą to, ką galėjome padaryti iš kasdien surenkamų pinigų ir dovanų gautų automobilių.
Tikėjausi daugiau. Naivus.
Į Ukrainą nuo 2025 m. sausio pirmosios pristatėme 471 automobilį, nepaisant to, kad metus pradėjau reanimacijoje, bet nesustojau. Metus užbaigiu jau kaip karys.
Taip ir reikia sakyti – karys.
Tai mūsų karas.
Tai vyksta mano pilietinio aktyvumo ir griežtos pozicijos dėka, todėl surinkta parama – tai savotiška šitos kovos monetizacija. Kai silpnėja retorika, kai ji minkštėja, paramos kiekis visada krenta.
Kai mažėja kilometrų, kuriuos pats nuvažiuoju, paramos taip pat krenta – nes paprasčiausiai nebelieka, ką pasakyti. Nematau pasaulio – neturiu, ką jam atnešti.
Visa parama – tai paprastų žmonių ir kelių turtingų verslininkų indėlis. Žiniasklaidos indėlis – nulinis. Jo nebuvo. Ji piktybiškai blokuoja ne tik mane, bet ir visus, kurie yra šiame projekte.
Žiniasklaida elgėsi kiauliškai, faktiškai palaikydama Rusijos pusę. O elito atstovus, kurie galvoja, kad karą galima laimėti su baltais marškiniais ir švariomis pirštinėmis, nuvilsiu – nė velnio.
Nedaug kas nori prisiliesti prie pinigų, prie realios pagalbos prašymo, nes tai stigmatizuoja ir žmonėms gėda prašyti. Patogu būti nuošalyje. Patogu būti „niekuo dėtu“.
„O kas, jeigu kas nors pavogs?“
„O kas, jeigu tai netikra?“
Rezultatai rodo ką kita.
Kariams taip pat gėda prašyti. O dar baisiau – gauti atsakymą: NE, neturime galimybių.
Būtent toks dabar skamba iš mano lūpų. Pasakyti nepatogią tiesą yra labai sunku ir ne kiekvienas tam gali pasiryžti.
Už 700 tūkst. eurų buvo nupirkti ir pristatyti 471 automobilis, dalis jų gauti nemokamai iš paprastų Lietuvos piliečių. Dalis paramos neegzistuoja buhalterijoje, nes buvo gauta natūra.
Tai ne tik automobiliai, bet ir kuras, remonto darbai Lietuvoje ir Ukrainoje. Šiais automobiliais į Ukrainą pervežtos dešimtys tonų krovinių. Projekte dalyvavo daugiau nei šimtas, gal net du šimtai žmonių.
Padarėme labai daug darbo už labai mažus pinigus.
Apie mus žino visa Ukraina.
Apie mus žino visi – išskyrus tuos Lietuvoje, kurie nori „gražiai atrodyti“ ir moralizuoti, patys nieko nedarydami.
Surinktų lėšų kiekis nuo veiklos pradžios jau viršijo milijoną eurų – tai atrodė misija neįmanoma, kai bandėme gauti 4 tūkst. eurų grupės „Kozak System“ pasirodymui 2023-02-24 Vilniuje.
Tuomet man teko atšaukti juos, nes mane pavadino aferistu tie patys, kurie rengė paramos akciją „Radarom“ Nepriklausomybės aikštėje.
Šie metai buvo sunkūs. Kiti bus dar sunkesni, nes paramos kiekis mažėja. Tai vyksta ne tik dėl mano aktyvumo stokos, bet ir dėl augančios melo lavinos, kuri veikia žmonių sąmonę.
Ypač tada, kai prie jos prisideda žinomi ir įtakingi veikėjai. Melo lavina įsukta visur ir prieš visus. Joje aktyviai dalyvauja Rusijos agentūra, nes sunaikinus savanorystę, tokios paramos neįmanoma gauti kitur.
Valstybės taip ir neišmoko dirbti greitai. Ukrainoje vėl iškerojo biurokratija, kurią lydi korupcijos skandalai. Tai nėra vien rusų pasaulio reliktas – jų apraiškas matome ir JAV.
Mano socialinio kapitalo augimas per metus akivaizdus: nuo 10 tūkst. sekėjų iki 20 tūkst. pagrindinėje paskyroje, dar 10 tūkst. atsarginėje ir apie 5 tūkst. „Instagram“.
Akivaizdu, kad daroma teisingai. Nors norėtųsi daug geriau. Deja, esu nuolat blokuojamas, o šiemet net tris kartus buvau visiškai atjungtas nuo tinklo.
Didžiausias šių metų įvertinimas – Rusijos skirta 23 metų kalėjimo bausmė, kurios Lietuvoje taip pat nemato aklas žiniasklaidos kačiukas.
Asmeninio gyvenimo pas mane nėra. Yra tik nuolatinis judėjimas tarp Lietuvos ir Ukrainos, vis labiau persikeliantis į pastarąją.
Tai ne tik automobiliai. Tai politinių procesų aptarimas, darbas, kurio fiziškai neįmanoma aprašyti. Paroje per mažai valandų. Savaitėje per mažai dienų.
Mes darome tai, ką galime. Daugiau, nei įmanoma, nuolat būnant taikiniu – ne tik internete.
Aš asmeniškai esu skolose už paimtus automobilius ir remonto darbus. Nepaisant to, vėl ir vėl bandau surinkti lėšas naujiems pikapams, kurių frontui reikia kritiškai.
Ačiū visiems, kurie padeda.
Tačiau mums reikia šimtą kartų daugiau, nei gauname dabar.
Ačiū tiems mažiems rėmėjams ir įmonėms, kurie aukoja po 10–20 eurų. Suprantu, kad nuo jūsų pajamų tai dideli pinigai. Lygiai taip pat – ir pensininkų parama, kuri yra didžiausia.
Dirbame toliau.
Pikapui Nr. N trūksta 4000.
